Fonologinių gebėjimų apibrėžtis, įvertinimas bei sąsajos su skaitymo sutrikimu (disleksija)
Straipsnyje pateikiama teorinė fonologinių gebėjimų apibrėžties ir struktūros analizė: atskleidžiama fonologinių gebėjimų samprata, jų grupės, sąsajos su skaitymo sutrikimu (disleksija). Taip pat šiame straipsnyje susitelkiama ties išsamiu fonologinių gebėjimų įvertinimo ypatumų tarptautiniu ir nacionaliniu mastu aptarimu.
Teoriniam fonologinių gebėjimų konceptui atskleisti atlikta Lietuvos bei užsienio autorių mokslinių publikacijų analizė. Atlikta koncepto analizė leidžia teigti, kad fonologiniai gebėjimai apima fonologinį suvokimą, trumpalaikę atmintį bei greitą vardijimą. Tai bene dažniausiai užsienio šalyse tyrinėjami fonologiniai procesai, susiję su skaitymu ir(ar) rašymu. Gausūs skirtingomis užsienio kalbomis atlikti tyrimai leido parodyti akivaizdžias fonologinių gebėjimų ir skaitymo sutrikimo (disleksijos) sąsajas. Nustatyta, jog asmenims, turintiems disleksiją, būdingi nepakankami šios srities gebėjimai. Tačiau apžvelgtų ilgalaikių tyrimų rezultatai rodo, jog skaitymo pasiekimus ikimokykliniame ar priešmokykliniame amžiuje geriausiai prognozuoja du rodikliai: fonologinis suvokimas ir greitas vardijimas. Panašaus pobūdžio mokslo darbai, kuriuose analizuojamos fonologinių gebėjimų ir skaitymo lietuvių kalba koreliacijos, kol kas gana reti. Todėl prieš pateikiant tvirtą, moksliniais įrodymais grįstą išvadą šiuo klausimu būtina sukaupti daugiau empirinių duomenų. Taip pat akivaizdus nacionalinių tyrimų apie vaikų, turinčių kalbėjimo ir kalbos sutrikimų, fonologinius gebėjimus, poreikis.